- išvėpti
- 2 išvė̃pti intr. NdŽ, KŽ 1. Sug žr. 1 išvėpti 4: Išvė̃pusi krūtinė DŽ1. Eidavau, būdavo, išvė̃pęs ir nesirgdavau Aln. Turi va kailinius išvė̃pusius, kam tau dar tas paltas? Rm. Žiūrėk, marškiniai išvė̃po – užsisek greičiau Trgn. Eik tu oran sušilęs ir dar išvėpusiu kaklu – ar nekosėsi? Žl. Krūtinės išvė̃pę kaip žydelių Mlt. Vaikinas išvėpęs, dar nespėjo kaip reikiant apsirengt rš. 2. žr. 1 išvėpti 6: Nebūk toks išvė̃pęs! DŽ. Mažas būdamas tu buvai žvitresnis, o dabar visai išvėpaĩ Š. Ejo išvė̃pęs ir pametė pinigus Ds. Kai išvė̃pęs vyras, nerasi blogiau KzR. Až tokio išvė̃pusio berno nevorta ir tekėt Ds. To išvė̃pusio žmogaus neklausyk J.Jabl(Vl). Išvėpo tas ir mano vaikas Krs. Nu jau tas išvė̃pęs piemuo, tai išvė̃pęs: rėki rėki, o jis – tylia LKT290(Ppl). Jei taip būsime išvėpę ir apsileidę, tai ateis laikas, kad visuomenė nebetikės mūsų nauju šauksmu, mūsų sumanomais darbais A.Sm. | prk.: Kupiškėnska kalba labai jau išvė̃pus Vb. Šilta lygumėle, per amžinai išvėpusį tiltelį įsukam aplink pašiurusį klojimą į Vaikesą P.Andr. Anys visi tokie išvė̃pę Vžns. ^ Išvėpęs kai žąselis Ds. 3. intr. Jnšk išleipti, išglebti; nualpti: Lyja lyja, o saulė pabuvo, vė išdžiūvę išvė̃pę visa Vj. | Sugaus galvą ir išvėpsì Ds. \ vėpti; atvėpti; išvėpti; nuvėpti; pavėpti; pravėpti; suvėpti
Dictionary of the Lithuanian Language.